Šaltalankiai

Pagrindinės sudedamosios dalys: Vitaminai C, A, Karotenoidai, Riebalų rūgštys, Flavonoidai

GEOGRAFINIS PAPLITIMAS

Šaltalankiai (Hippophae rhamnoides) priklauso žilakrūminių (Eleagnaceae) šeimos augalų genčiai ir yra plačiai paplitę pasaulyje, daugiausia Rytų ir Vakarų Azijoje, nuo Kaukazo iki Karpatų kalnų, nuo Alpių iki Pirėnų, Juodosios jūros baseine ir Vidurio bei Šiaurės Europoje (Sabir ir kt., 2005; Wang ir kt. 2011)

ISTORINĖS YPATYBĖS

Tai vienas seniausių žemės augalų, kurio naudingosios savybės jau seniai žinomos daugelyje kultūrų ir kuris naudojamas jau nuo IV a. pr. Kr. Remiantis istoriniais šaltiniais, šaltalankis buvo Aleksandro Makedoniečio kareivių mitybos dalis. Pasak legendos, šio augalo lapais ir vaisiais buvo gydomi pacientai ir sužeisti arkliai. Senovės Graikijoje šaltalankiai buvo naudojami kaip žirgų pašaras, skatinantis svorio augimą ir suteikiantis blizgų kailį. Iš tiesų bendrasis lotyniškas pavadinimas „Hippophae” ir reiškia „blizgus žirgas”. Nuorodos apie jo naudojimą taip pat randamos ir Tibeto tradicijoje, ir kinų medicinoje. Kiti šaltiniai teigia, kad XIII a. Čingischanas jį naudojo savo žygiuose. Galiausiai 1929m. įvyko pirmoji šaltalankio vaisių biocheminė analizė. Nuo tada mūsų žinios apie jo naudingąsias savybes sveikatai išaugo.

FARMACINIS NAUDOJIMAS

Šaltalankių farmakologinio poveikio spektras labai platus, įskaitant antioksidacinį, imunomoduliacinį (aktyvina imuninės sistemos ląstelių veiklą prieš įvairius svetimkūnius: bakterijas, virusus, grybelius), anti-aterogeninį, antistresinį, kepenų apsauginį, radioprotekcinį efektą (Suryakumar ir Gupta, 2011; Eccleston ir kt., 2002).
Šaltalankis pasižymi didelėmis mitybą praturtinančiomis ir terapinėmis savybėmis. Aktyvios šio augalo sudedamosios dalys, tokios kaip vitaminas E, karotenoidai ir nepakeičiamos riebalų rūgštys, turi teigiamą poveikį ir dažnai naudojamos kosuliui, odos žaizdoms, širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijai palaikyti, taip pat pasižymi antioksidaciniu poveikiu (Rosch ir kt., 2004; Yang ir kt., 2002).

FITOCHEMINĖ SUDĖTIS

Vaisiuose yra flavonoidų, fenolinės rūgšties ir taninų (Rosch ir kt., 2004; Arimboor ir kt., 2008). Šie junginiai pasižymi antioksidaciniu, kardioprotekciniu ir žaizdų gijimo poveikiu (Upadhyay ir kt., 2010). Tačiau vitaminas C yra svarbiausias elementas šaltalankių vaisių sultyse ir veikia kaip antioksidantas bei palaiko ląstelių membranos vientisumą (Kallio ir kt., 2002). Įvairūs karotenoidai (tokie kaip likopenas ir β-karotenas) yra pagrindinės medžiagos, esančios šaltalankių vaisių minkštime, ir veikia kaip antioksidantai, prisidedantys prie kolageno sintezės ir epitelizacijos (Andersson ir kt., 2009). Šaltalankių aliejuje yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios turi svarbų terapinį poveikį širdies sistemai ir imunomoduliacinį ir neuroprotekcinį efektą (Yang ir kt., 2002). Atsižvelgiant į tai, kad šaltalankių vaisiuose yra įvairių rūšių vitaminų, mikroelementų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, jis yra tarsi natūrali piliulė Jūsų sveikatai.

  • Sabir SM, Maqsood H, Ahmed SD, Shah AH, Khan MQ (2005) Chem-ical and nutritional constituents of sea buckthorn (Hippophae rhamnoides ssp. turkestanica) berries from Pakistan. Ital J Food Sci 17:455–462.
  • Wang Y, Jiang H, Peng S, Korpelainen H (2011) Genetic structure in fragmented populations of Hippophae rhamnoides ssp. sinensis in China investigated by ISSR and cpSSR markers. Plant Syst Evol 295(1–4):97–107.
  • Rosch D, Krumbein A, Mugge C, Kroh LW. Structural investigations of flavonol glycosides from sea buckthorn (Hippophae rhamnoides) pomace by NMR spectroscopy and HPLC-ESI-MSn. J Agric Food Chem. 2004; 52(13): 4039-4046.
  • Yang B, Kallio H. Composition and physiological effects of sea buckthorn (Hippophae) lipids. Trends Food Sci Technol. 2002; 13(5): 160-167.
  • Arimboor R, Kumar SK, Arumughan C. Simultaneous estimation of phenolic acids in sea buckthorn (Hippophae rhamnoides) berries and leaves. J Pharm Biomed Anal. 2008; 47(1): 31-38.
  • Upadhyay NK, Kumar MSY, Gupta A. Antioxidant, cytoprotective and antibacterial effects of sea buckthorn (Hippophae rhamnoides L.) leaves. Food Chem Toxicol. 2010; 48(12): 3443-3448.
  • Morsel JT, Zubarev Y, Eagle D. Sea buckthorn. Research for a promising crop: A look at recent developments in cultivations, breeding, technology, health and environment. 3rd ed. Norderstedt: Books & Demand, 2014.
  • Kallio H, Yang B, Peippo P. Effects of different origins and harvesting time on vitamin C, tocopherols and tocotrienols in sea buckthorn (Hippophae rhamnoides) berries. J Agric Food Chem. 2002; 50(21): 6136-6142.
  • Andersson S, Olsson ME, Johansson E, Rumpunen K. Carotenoids in sea buckthorn (Hippophae rhamnoides L.) berries during ripening and use of pheophytin a as marker of maturity. J Agric Food Chem. 2009; 57(1): 250-258.
  • Suryakumar G, Gupta A. Medicinal and therapeutic potential of sea buckthorn (Hippophae rhamnoides L). J Ethnopharmacol. 2011; 138(2): 268-278.